Anekdotas ID 3677

Sėdi dviese - paniurę, su skaudančiom galvom. - O paskui kur mes ėjome? - Namo. - Na, grįžome namo... - Ne iš karto. Iš pradžių užsukome į baldų parduotuvę. - Taip?.. O ko? Ar aš norėjau ką nors nusipirkti... ar? - Ką ten pirkti! Jūs norėjote nusirengti ir viską sukabinti jų spinton. - Na? - O jie neleido. - Na? - Na, ten jūsų dantis liko. - Taip?.. (Čiupinėja.) Žiūrėk tu man! O rankove kur? - Muziejuje. - Ką? - Pas juos stovėjo lova, dar carinė, ko gero. Jūs mėginote ją pasikloti. - O kodėl visa tai mėlyna? - Jie protokola norėjo surašyti, o jūs neleidote. - Na, ir kas? - Na, ir visą jų rašalą išgėrėte. - Aha... Na, ačiū, aiškėja. (Išsitraukia iš kišenės lempučių ir balionų girliandą.) Tikriausia dar ant eglutės užlėkiau? - Kad ne... Nūnai vasara. - Taip?.. O čia dar raidės kažkokios... Jaučiu, spaudžia. (Ištraukia raides "GASTRO".) - Tikriausiai reklama... Su kažkuo susiginčijote, kad jūs alpinistas. - Koks aš alpinistas! - Argi supaisysi? Jūs vokiškai kalbėjote. - Vokiškai?.. Ir vokiečiai mane suprato? - Tikriausiai... Jie irgi rusai, be to, išgėrę. - Taip?.. O tu kas toks? - Šiaip... Vytia. - Vytia?.. O ką, gal mes su tavim vienoje mokykloje mokėmės? - Ne... - Gal drauge dirbome? - Ne... Mes tik vakar susipažinome. - A... Tu Kostia? - Ne, Vytia. - Na, gerai... Pasilinksminome, metas į darbą. - Nereikia. Jūs metėte darbą. - Kada? - Vakar. Jūs užėjote pas direktorių į namus... - Ir tu ėjai? - Na, taip... Aš gi jums pinigų paskolinau. - Daug? - Keturiasdešimt rublių. Jūs juos savo draugams atidavėte. - Kokiems draugams? Tu juos atsimeni? - Ne... Stotyje... Jie rengėsi išvažiuoti. - O aš - ką, juos išlydėjau? - Aš maniau, kad jie jus išlydi. Pirma jūs įsėdote į vagoną - jie jus išbučiavo, paskui jie įsėdo - jūs visus bučiavote... - O traukinys - kur išvažiavo? - Taigi greitai išvažiavo... - Na, gerai... Pabandysiu namo. (Keliasi, ištraukia raides "NOMAS".) - Ką jums namie veikti? Žmonai pasakėte, kad išeinate pas Ziną. - Pas kokią dar Ziną? - Nežinau. O jūsų daiktus pernešti padėjau aš drauge su milicininku. - Su milicininku? - Na, kuriam jūs lopšį nuplėšėte... - Su vaiku buvo? - Su motociklu. - Na, gerai, aš vis dėlto eisiu... Aš pieno turėjau nupirkti. - Kaipgi jūs eisite? - Ačiū, kad priglaudei. Kiek aš galiu pas tave sėdėti?! - Pirma, jūs visai ne pas mane sėdite, o antra - kiek duos, tiek ir sėdėsite. Tai jau nebe nuo mūsų priklauso!