Anekdotas ID 4901

Kartą ponia Jonaitienė atėjo į bažnyčią pakalbėti su kunigu. „Kunigėli, ką man daryti. Mano vyras kaskart per mišias užsnūsta.“ Kunigas nieko nelaukdamas ir atsakė: „Jokių bėdų. Štai, imkit, šitą segtuką, ir kai tik pamatysiu, kad jis jau užmigęs, duosiu jums ženklą ir jus gerai jam įsekit į koją.“ Sekantį Sekmadienį, bažnyčioje, ponas Jonaitis užmigo. Šitai pastebėjęs, kunigas suriko „Ir kas dėl mūsų visų pasiaukojo?“ ir palinksėjo poniai. „Jėzus Maria!” sušuko vyras, gavęs gerą dozę segtuko. „Teisingai, pone Jonaiti, Maria pagimdė mūsų išgelbėtoją.“ Sako kunigas, nusišypsojęs moteriškei. Ne už ilgo, Jonaitis vėl užmigo. Kunigas iškart pamatęs vėlgi surėkė: „Ir dėl ko mes čia esame?“ Jonaitienė vėl įsmeigė, ir tasai suklykė „Dėl Dievo...“ „Taip, mano vaike, dėl Dievo...“ Ilgai netrukus, jis vėl užmigo, tik šįkart kunigas nepastebėjo. Pagreitinęs tempą, kunigėlis jau buvo kelis kartus davęs signalus Jonaitienei, bet ji vis pražiopsodavo. Galų gale kunigas suriko „Ir ką Ieva pasakė Adomui, kai ji jam pagimdė 99-ą vaiką?“ Ponia Jonaitienė įsmeigė segtuką, ir vyras suriko: „Tu dar kartą įbesk ta suknistą daiktą, ir aš jį per pus nulaušiu ir sukišiu tau į šikną!“ „Amen.“ Tarė žmonės.