Geriausi anekdotai

Sūnus prašo tėvą:
– Ar galėtum man šiam vakarui paskolinti mašiną?
Tėvas sūnui:
– O tai kam tau tada kojos?
– Viena stabdžiams spausti, kita – greičio pedalui.

Įsimylejusi panelė šniurkščioja nosimi:
- O atsisveikindamas jis padovanojo man raudona rože ir sušnibždėjo ,kad sugryš vos tik rožė pradės vysti.
- Kaip romantiška...
- Tarė draugė .
- Kurgi ne , rožė tai plasmasinė

Studentė atėjo prie profesoriaus laikyti egzaminą. Profesorius klausia:
-Kiek galūnių turi moteris?
Studentė atsako:
-Penkias.
Profesorius vėl klausia:
-O vyras?
Studentė sutriko:
-Hm... šešias.

- Koks oras bus šią savaitę?
- O,numatoma saulutė jūsų galvelėje!

Miršta Šv. Tėvas. Apstoja jį vyskupai ir kardinolai, ir klausia, koks būtų paskutinis Šv. Tėvo noras, - jie jį pasistengsią išpildyti.
- Atveskite man Fantomą, - paprašė Šv. Tėvas.
Išsisklaidė kunigai po visą pasaulį Fantomo ieškoti. Suradę ir pagavę atvedė.
- O dabar palikit mus vienus, - paprašė Šv. Tėvas. Tiems išėjus, jis kreipėsi į Fantomą:
- Gerbiamasis, man gyventi beliko tik kelios valandos, todėl norėčiau paprašyti nusiimti kaukę ir pasirodyti, kas tu esi iš tikrųjų.
Fantomas pagalvojo ir tarė:
- Gerai, Šv. Tėve, atskleisiu aš tau savo paslaptį, - ir nusiėmė kaukę.
Pamatęs tikrąjį veidą, Šv. Tėvas palingavo galva ir liūdnai nusišypsojo:
- Ech, Petka Petka, ir kas galejo pagalvoti, kur mudu nublokš likimas...

Klientas padavėjui:
– Norėčiau karbonado.
– Neturime.
– O kiaušinienės?
– Irgi neturime.
– Tuomet paduokite man apsiaustą!
Padavėjas pažvelgia į kabyklą ir sako:
– Labai gaila, bet ir apsiausto jau nebėra…

Eina blondine dykuma ir nesasi masinos dureles.Sutinka zmogu kuris klausia.
-Kodel nesies durele ?
Blondine:
-Jei bus karsta langa galesiu atsidaryt.

Parke sėdi porelė. Vaikinas klausia:
- Sakyk, o jei aš tave pabandyčiau pabučiuoti, tu priešintumeisi?
- Žinoma, juk mes pažįstami tik vieną dieną. Aš priešinčiausi iš visų jėgų! Bet šiandien mane kažkodėl kamuoja silpnumas...

Kaimo žmogelis sako kaimynui:
- Žinai, Jonai, vakar pirmą kartą buvau teatre!
- Patiko?
- Labai, ypač pabaigoje, kai dalino paltus. Paėmiau po tris sau ir žmonai.

Kartą ponia Jonaitienė atėjo į bažnyčią pakalbėti su kunigu. „Kunigėli, ką man daryti. Mano vyras kaskart per mišias užsnūsta.“ Kunigas nieko nelaukdamas ir atsakė: „Jokių bėdų. Štai, imkit, šitą segtuką, ir kai tik pamatysiu, kad jis jau užmigęs, duosiu jums ženklą ir jus gerai jam įsekit į koją.“

Sekantį Sekmadienį, bažnyčioje, ponas Jonaitis užmigo. Šitai pastebėjęs, kunigas suriko „Ir kas dėl mūsų visų pasiaukojo?“ ir palinksėjo poniai. „Jėzus Maria!” sušuko vyras, gavęs gerą dozę segtuko. „Teisingai, pone Jonaiti, Maria pagimdė mūsų išgelbėtoją.“ Sako kunigas, nusišypsojęs moteriškei.

Ne už ilgo, Jonaitis vėl užmigo. Kunigas iškart pamatęs vėlgi surėkė: „Ir dėl ko mes čia esame?“ Jonaitienė vėl įsmeigė, ir tasai suklykė „Dėl Dievo...“ „Taip, mano vaike, dėl Dievo...“

Ilgai netrukus, jis vėl užmigo, tik šįkart kunigas nepastebėjo. Pagreitinęs tempą, kunigėlis jau buvo kelis kartus davęs signalus Jonaitienei, bet ji vis pražiopsodavo. Galų gale kunigas suriko „Ir ką Ieva pasakė Adomui, kai ji jam pagimdė 99-ą vaiką?“

Ponia Jonaitienė įsmeigė segtuką, ir vyras suriko: „Tu dar kartą įbesk ta suknistą daiktą, ir aš jį per pus nulaušiu ir sukišiu tau į šikną!“
„Amen.“ Tarė žmonės.